События

Главная  |  Посетителям  >  События  >  Koncertas „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“

Koncertas „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“

30 September 2011, 17.00
Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Gallery

Dalyvauja:

Endre Deák (liutnia,Vengrija)
Tamás Kobzos Kiss (liutnia,Vengrija)
Ieva Baublytė  (gotikinė arfa)
Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas)

Programoje – V. G. Bakfarko ir jo epochos kompozitorių kūriniai

Valentinas Grefas Bakfarkas (Valentin Greff Bakfark) buvo reikšmingas XVI a. Vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovas, tikras Renesanso epochos žmogus, sukaupęs muzikinę patirtį Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Vengrijos bei Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Transilvanijos princo dvare. Jo kompozicijos priskiriamos prie vienų geriausių Renesanso kūrinių bei intavoliacijų.

V. G. Bakfarkas gimė vadinamajame „Karūnos“ mieste – Corona, Kronstadt, Brassó (dab. Brašovas Rumunijoje), kuriame anuo metu gyveno į Transilvaniją emigravę saksai. Būdamas gabus vaikas, jis kartu su tėvu Tomasu Bakfarku (Thomas Bakfark) buvo nusiųstas pas Vengrijos karalių Joną Zapojajį (János Szapolyai), kurio dvare gavo rimtą muzikinį išsilavinimą. Po karaliaus mirties 1540 m. jis liko tarnauti karaliaus našlės Izabelės Jogailaitės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dukters bei Žygimanto Augusto sesers, dvare. Ji tapo liutnininko globėja. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto dvare V. G. Bakfarkas pasirodė 1549 m. gegužės mėnesį ir ten tarnavo šešiolika metų iki 1566-ųjų.

Tais metais jis susituokė su našle Kotryna Narbutaite iš Vilniaus, keliavo po Europą, atvyko į Lioną, kur 1553 m. buvo išleistas pirmasis kūrinių rinkinys liutniai. Po karaliaus dėdės Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (Albrecht von Brandenburg) vizito į Vilnių užsimezgė labai artimas ryšys tarp muziko ir kunigaikščio, šis tapo jo globėju.

1566 m. Krokuvoje pasirodė antrasis liutnios muzikos rinkinys, dedikuotas valdovui, tačiau jam autorius savo kūrinių nepristatė. Liutnininkas nusprendė persikelti į Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono II (Maximilian II) dvarą Vienoje, kuriame pasiliko trejiems metams. Jo antroji santuoka su Julijana Taksaer (Juliana Taxaer) iš Insbruko buvo visiškai nežinoma ankstesniems tyrinėtojams. 1569 m. gruodžio mėnesį V. G. Bakfarkas išvyko į Paduvą, o neilgai trukus jis atsidūrė Gyulafehérváro mieste (dab. Alba Julija, Rumunija) Transilvanijos princo ir Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo sūnaus Jono Zigmanto (János Zsigmond) dvare. Po jaunojo princo mirties V. G. Bakfarkas iš Transilvanijos grįžo į Paduvą, kur buvo likusi jo šeima. Čia apsigyveno šalia universiteto. V. G. Bakfarkas ir visa jo šeima mirė 1576 m. vasarą maro metu. Liutnininkas buvo palaidotas Šv. Lorenco (San Lorenco) bažnyčioje.

Endre Deák  

 

Rengėjai:
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
Vengrijos Respublikos ambasada
Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija

Rėmėjai:
Vengrų institutas Taline
Vengrijos Respublikos vyriausybė
Vakarų Europos šalių Vengrų draugijų sąjunga
Bethlen Gabor Alapkezelo Zrt.


2012-02-06
Главная  |  Посетителям  >  События  >  Koncertas „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai Renesanso epochoje“