Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Žvangučiai

Žvangučiai

XIV a. vid. ‒ XV a. pr.
Vario lydinys
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006‒2008 m. tyrimai, radinių inv. Nr. 780, 1051, 1206, 1320.
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 157/5023, Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 102/6683, Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 422/5896, Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 205/5679 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“).

Tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją aptikta nemažai vario lydinio žvangučių. Tiksliausiai datuoti žvangučiai rasti XIV a. vidurio – XV a. pradžios kultūriniuose sluoksniuose. Aptikti pavieniai dirbiniai, turintys rutulio arba ištęsto rutulio formos galvutę ir auselę pakabinimui. Kai kurių žvangučių viduje išlikęs skambesiui išgauti skirtas akmenukas. Rutulio formos žvangučiai dažnai puošti horizontaliomis, išilginėmis linijomis.

Šis smulkus dirbinėlis išsiskiria gana sudėtinga gamybos technologija. Žvangutį galima pagaminti formavimo kalant arba liejimo būdu. Žvangučio formavimas pagrįstas skardos ruošinio karštuoju kalinėjimu. Tai metalo apdirbimo būdas, kai plaktuku ir puansonais dirbinyje išgaunamas norimas reljefas arba tūrinė forma. Gaminant žvangutį iš pradžių jo lapeliai formuojami atviri ir yra užlenkiami į vidų įdėjus akmenuką. Tokiu būdu gaminti lengvesni, ištęsto rutulio formos žvangučiai. Arba gali būti formuojamos dvi būsimo žvangučio formos, kurios po to sulituojamos.

Žvangučių liejimas − sudėtingesnis procesas. Pirmiausia pasirinktas skambesiui išgauti skirtas akmenukas aplipdomas moliu. Ant šio karkaso vašku suformuojamas žvangučio modelis, jis padengiamas tvirta molio forma. Taip gaunama vienkartinė liejimo forma, kuri ištirpdžius vašką užpildoma karštu metalu. Įliejus metalą ir sudaužius molinę formą, pro įpjovą iš vidaus išgrandomas likęs molis, o stambesnis akmenukas lieka viduje. Po liejimo dirbinio paviršius šveičiamas ir šlifuojamas jį lyginant bei šalinant liejimo siūles.

Akustiniai žvangučių tyrimai rodo, kad papildomos skylutės žvangučių galvutėse darytos tikslingai ‒ siekiant skaidresnio, švaresnio žvangėjimo (Valdovų rūmų žvangutis Nr. 1206). Žvangučio skleidžiamo garso savybės taip pat priklauso nuo galvutės bei kryžminės išpjovos formos.

Valdovų rūmuose rasti žvangučiai savo morfologija niekuo nesiskiria nuo griautiniuose ir degintiniuose kapuose randamų žvangučių. X‒XI a. kapuose žvangučių aptinkama dabartinės Šiaurės Vakarų Lietuvos kapinynuose. Vidurio ir Rytų Lietuvoje žvangučiai paplinta XIII a., jų randama degintiniuose, vėliau griautiniuose kapuose, piliakalnių, piliakalnių papėdžių gyvenviečių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose. Dauguma žvangučių datuojami XIII−XV amžiumi.

Paprastai žvangučių randama moterų ir vaikų kapuose. Jie dažniausiai būdavo vėrinių sudedamoji dalis arba po vieną pasikabinami ant kaklo. Kaklą puošdavusiose apyvarose šie dirbiniai derinti su įvairiais karoliais, kaurų kriauklėmis (hindi kauri), kabučiais (kryžiaus, rombo ir kitų formų), įvijomis ir cilindrėliais. Žinoma ir tik iš žvangučių sudarytų vėrinių.

Taip pat žvangučiais puošta galvos danga, juostos, kuriomis buvo rišami plaukai, arba kasos, sujungtų kryžinių smeigtukų porų grandinėlės, kiti krūtinės papuošalai, zoomorfiniai kabučiai. Be to, jie buvo tvirtinami prie pečius gaubusių skepetų kraštų, piniginių, diržų ir juostų galų, prijuosčių kampų.

Jono Lasickio (Jan Łasicki) XVI a. veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ rašoma, kad prie juostos galo tiek priekyje, tiek nugaroje pririštus žvangučius nešiojo netekėjusios žemaičių merginos, o jų žvangėjimą girdėję tėvai galėdavo žinoti, kur yra jų duktė. Pabrėžiama ir tai, kad žvangučius nešiojo tik kilmingos sūduvių, kuršių, žemaičių ir lietuvių merginos. Išsami kapų kompleksų, kuriuose Lietuvoje randama žvangučių, įkapių analizė neatlikta, tačiau daugeliu atvejų pastebima, kad tai buvo itin turtingi kapai. Žmonių, kurių kapuose aptikta žvangučių, socialinio statuso išskirtinumas pastebėtas ir nagrinėjant Suomijoje rastus žvangučius. Manoma, kad juos nešiojo su tolimųjų kraštų prekyba susiję žmonės.

Tyrinėtojai pagrįstai spėja, kad žvangėjimas apsaugo nuo blogio ir piktųjų dvasių. Žvangučių simbolinės reikšmės teikia pagrindo manyti, kad žvangėjimas buvo siejamas su Perkūnu, arba Griausmavaldžiu – nepailstančiu kovotoju su požemio ir mirusiųjų dievu Velniu, krikščionybės laikotarpiu – šėtonu, piktąja dvasia. Svarbiausia žvangučių savybė – žvangėjimas taip pat siejamas su dangaus dievu Perkūnu, kuris kai kuriais atvejais reiškiasi kaip varpas arba vaizduojamas kaip žvengiantis žirgas ir kovoja su požemio dievu Velniu, vėliau – piktąja dvasia. Iš čia kyla tikėjimas apsaugą teikiančia žvangučių galia. Ypatingą apsauginę reikšmę galėjo turėti žvangučiais papuoštos prijuostės. Manoma, kad prijuostė saugojo nėščią moterį ir jos kūdikį nuo piktųjų dvasių.

Valdovų rūmuose aptikti žvangučiai yra praradę didelę dalį savo pagrindo, galinčio paaiškinti, kam jie naudoti, tačiau morfologiniai požymiai ankstyviausius rūmų radinius leidžia sieti su kituose archeologiniuose objektuose rastais vienalaikiais žvangučiais. Vis dėlto greičiausiai daugiakultūrėje valdovo ir jo dvariškių aplinkoje žvangučiai gana greitai tapo pasilinksminimų ir žaidimų dalimi. Plačiau

Medžiagą parengė Aistė Kazimieraitytė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Balys J. „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje. Lyginamoji pasakojamosios tautosakos studija“, in: Tautosakos darbai, t. 6, Kaunas, 1939.
Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius, 1994.
Kazimieraitytė A. X−XVI a. žvangučiai Lietuvoje: nešiosena ir simbolika. Bakalauro baigiamasis darbas, Vilnius, 2013.
Kolltveit G. Music Archaeology: material, methods, musical possibilities. [Vieša paskaita Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje, 2013 m. balandžio 17 d.]
Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, paruošė J. Jurginis, Vilnius, 1969.
Rainio R. „Jingle bells, bells and bell pendants – listening to the iron age Finland“, in: Tautosakos darbai, t. 32, Vilnius, 2006.
Riikonen J. „Iron age aprons from southwestern Finland and other cloths and pendants worn on the waist“, in: Rituals and relations. Studies on society and material culture of the Baltic Finns, Helsinki, 2005.
Steponavičienė D. „Muzikinis gyvenimas Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Istorija, t. 52, Vilnius, 2002.
Stonkutė G. Baltiškosios metalo technologijos. Magistro baigiamasis darbas, Vilnius, 2012.
Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a., t. 1: Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, Vilnius, 2009.

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Žvangučiai