Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Vaikiškų aulinių pora

Vaikiškų aulinių pora

XV a.
Oda
Matmenys: aulinių padų ilgis – 16,2 cm, aukštis – apie 28 cm
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinių inv. Nr. O. 953, O. 959.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 282/942, 310/970 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Odos morfologinius tyrimus atliko Jurgita Kalėjienė, pluošto – restauravimo technologė dr. Laima Grabauskaitė (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)

Vaikiškų aulinių detalių kartu su kitais odiniais radiniais aptikta atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje. Tokio tipo avalynės fragmentų archeologai labai retai randa. Lyginant su kitokia avalyne, auliniams siūti reikėjo didesnio įgudimo ir daugiau lanksčios bei patvarios odos, o jos gamybos procesas buvo sudėtingas ir ilgai trukdavo. Tad auliniai nebuvo pats populiariausias ir visiems prieinamas apavas. Paprastai jie būdavo avimi tol, kol susinešiodavo apatinė jų dalis, tuomet aulai būdavo nupjaunami ir panaudojami kitiems dirbiniams gaminti. Dėl šių priežasčių mūsų dienas pasiekė daugiausia tik pavieniai aulinių fragmentai. Šiuo atveju išlikusi didžioji dalis avalynės poros detalių nesugadintais aulais padėjo rekonstruoti vaikiškų aulinių poros išvaizdą, artimą tokiai, kokia buvo juos avint. Apie tai, kad šie vaikiški auliniai avėti netrumpą laiką, liudija funkcinės deformacijos, nusitrynęs padų odos paviršius, praplyšusios noselės.

Per restauravimą atlikus aulinių poros tyrimus, nustatyta, kad jie buvo pasiūti iš galvijų ir ožkos odos. Priekis ir apkulniai išpjauti iš galvijų odos, aulų detalės, kišenės ir vidpadžiai – iš ožkos odos. Išlikęs tik dešinės pusporės padas be valkties sluoksnio, todėl gyvūno odos rūšis neidentifikuota, tačiau, remiantis bendromis avalynės gamybos tendencijomis, galima manyti, kad aulinių padai buvo išpjauti iš galvijų odos. Atlikti pluošto tyrimai parodė, kad šiems auliniams siūti naudotas augalinės kilmės nestiebelinis pluoštas, galbūt karna.

Aulinių tipo avalynės pirminė ir svarbiausia paskirtis buvo funkcinė. Jie turėjo saugoti kojas nuo drėgmės, šalčio, dulkių, vabzdžių, gyvačių įkandimų ir pan. Tačiau kartu auliniai buvo ne tik patogi darbinė arba kelioninė avalynė, bet ir svarbi kostiumo dalis, atspindėjusi savininko socialinį statusą ir prestižą. Tai ypač pasakytina apie jojikams skirtus aulinius, jau nuo ankstyvųjų Viduramžių avėtus aristokratijos ir kitų aukšto rango asmenų.

Sprendžiant pagal to meto vaikų pėdos dydį, šie auliniai buvo pasiūti 5–10 metų vaikui. Vaikų avalynė dažniausiai pakartodavo suaugusiųjų avalynės tipus ir modelius. Tai, kad mažiesiems aristokratams reikėjo raitelio aprangos ir apavo, rodo įdomi istorinė žinutė apie tai, kad kunigaikščio Kristupo Radvilos Jaunojo (1585–1640) sūnus Jonušas žirgą gavo būdamas vos penkerių metų. Su aukštuomenės vaikais gali būti siejami ir šie auliniai, aptikti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje.

Vaikiškų aulinių pora eksponuojama Valdovų rūmų muziejaus istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje.

Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografai Vytautas Abramauskas, Jurgita Kalėjienė (odos paviršiaus nuotrauka)

Panaudota literatūra
Goubitz O., Van Driel-Murray C., Groenman van Waateringe W. Stepping Through Time. Archaeological Footwear from Prehistoric Times until 1800, Zwolle, 2007.
Jatautis Š., Blaževičius P. „Vaikų pėdsakai Viduramžių mieste: naujos avalynės tyrimų galimybės ir perspektyvos“, in: Lietuvos archeologija, t. 40, Vilnius, 2014, p. 205–220. 
Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 229–256.

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Vaikiškų aulinių pora