Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Grindų plytelė su dviuodege sirena Meluzina

Grindų plytelė su dviuodege sirena Meluzina

XV a.
13,6 x 14,2 cm dydžio, apie 2,7 cm storio
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rūmų vidinio kiemo 2005 m. tyrimai (ataskaita rengiama), radinio inv. Nr. 1050
Konservavo Bronislava Kunkulienė, rest. prot. Nr. 52/3681 (Prano Gudyno restauravimo centras)
Analogiškos plytelės fragmentas su geriau išlikusia apatine plytelės dalimi: Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1994 m. archeologiniai tyrimai, radinio inv. Nr. 2370
Gotikinis koklis: Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m. (ataskaita rengiama), radinio inv. Nr. 110
Renesansinis koklis: Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989–1990 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 215/2. Restauravo Raimonda Rudokaitė, rest. prot. Nr. 61/142 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Ši grindų plytelė dengta žalios spalvos glazūra, gerokai apdegusi, porėtu paviršiumi. Plytelės centre yra reljefinis ornamentas – dviuodegė sirena Meluzina, jos apačioje pavaizduota žuvis.

Dviuodegė sirena Meluzina buvo dažnai vaizduojama gotikiniuose kokliuose Čekijoje ir Vengrijoje. Gotikinių bei renesansinių koklių su dviuodege sirena rasta ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje.

Daugelis tyrinėtojų legendos apie dviuodegę sireną šaknų ieško keltų mitologijoje, tačiau istorijos apie zoomorfines vandens būtybes (sirenas, jūrų mergeles, undines) nuo seniausių laikų būdingos daugelio tautų folklorui. Marija Gimbutienė šios legendos išpopuliarėjimą Viduramžiais vadina istoriniu žingsniu į Senosios Europos deivės kultūrą. Sirena su dviguba žuvies uodega Europos Viduramžių legendose balansuoja tarp gėrio ir blogio bei turi tiek fėjai, tiek demonui priskiriamų galių. Paradoksalu, tačiau, pasak Žako Le Gofo (Jacques Le Goff), būdama vaisingumo deivės įsikūnijimas iš vienos pusės ir kartu krikščioniškojoje visuomenėje pasižymėjusi kaip velniškoji Mergelės Marijos priešybė bei nedoro ištvirkimo atvaizdas, Meluzina tampa pramote ir totemu daugeliui karališkųjų dinastijų, stipriu politikos ir valdžios įrankiu.

XII a. pabaigoje egzistavo keletas legendos variantų, kuriuose dar bevardė fėja maudosi atvirtusi drakonu arba gyvate. Pirmą kartą legenda užrašyta Anglijoje, seniausia literatūrine versija laikoma Gervazijaus Tileberjensio (Gervasius Tilleberiensis) „Otia imperialia“ (apie 1215 m.). Šis personažas vardą gauna XIV a. pabaigoje prancūzų autorių Žano Dara (Jean d’Arras, apie 1390 m.) ir Kuldreto (Couldrette, 1403 m.) romane ir poemoje, kai legenda susiejama su istorine Lusignanų gimine (iš Mère Lusigne), žinoma nuo X a., kai Žanas Dara romaną parašė hercogo Žano de Berio (Jean de Berry) užsakymu, kaip dovaną hercogienei Mari de Bar (Marie de Bar, 1344–1404). Romanas buvo populiarus Viduramžių Europoje, 1456 m. išleista jo versija vokiečių kalba („Thüring von Ringoltingen“), 1677 m. romanas apie Meluziną per Lenkiją pateko ir į rusiškus raštus(„История благоприятна о благородной и прекрасной Мелюзина, с польского на словенский на Москве преведеся преводником Иваном Руданским в лето 7185“).

Su tam tikrais skirtumais legendos atpasakojimą galima rasti daugelyje enciklopedinių žinynų: Meluzina ir dvi jos seserys uoloje įkalino savo tėvą, Albanijos karalių Eliną, už tai, kad šis nesilaikė pažado, duoto jų motinai fėjai Presinai (nestebėti dukterų gimimo). Keršydama tėvui už pažado sulaužymą, motina dukras prakeikė – Meluzina šeštadieniais turėdavo virsti gyvate. Tik ištekėjusi už mirtingojo bei pati tapus mirtinga, ji galėjo panaikinti prakeiksmą. Meluzina išteka už Lusignanų giminės atstovo Raimondo. Pasinaudojusi savo galiomis, atneša jam turtų ir 8 palikuonis. Raimondas žadėjo nesidomėti, ką Meluzina veikia šeštadieniais, tačiau, kankinamas pavydo, pažadą sulaužė. Meluzina pavirsta drakonu ir, su riksmu tris kartus apskridusi pilį, pranyksta. Santuokos su vyru žlugimas reiškia amžiną prakeikimą, tačiau paslapčia Meluzina saugo nuo nelaimių Lusignanų namus ir palikuonis.

Medžiagą parengė Ėrika Striškienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
RuttkayA. T. „Clothing fittings from the 14th cent. Found in graves of the churchyard cemetry in Dražovce near Nitra (Slovakia)“, in: Archaeologia Historica Polona, t. 15/2, Toruń, 2005, s. 296–297.
Gimbutienė M. Senoji Europa, Vilnius, 1996, p. 189.
Goff J. Le, Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, p. 50, 59, 271.
Striškienė Ė. „XV a. Vilniaus žemutinės pilies reljefinės grindų plytelės bibline tematika“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 2007, Nr. 2, p. 34–43.

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Grindų plytelė su dviuodege sirena Meluzina