Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Grėblys

Grėblys

XV a. 1 p.
Medis (uosis, gluosnis / karklas)
Grėblio galvos ilgis 59,8 cm, storis 2,6 x 2,2 cm
Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m., radinio inv. Nr. Md-258.
Konservavo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 94/1086 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG-06-6:1, LIG-06-6:2 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Patarlė, įspėjanti, kad užlipti ant grėblio yra blogas ženklas, visiškai netinka archeologams. Jie labai apsidžiaugė, kai tyrinėdami Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietų korpuso prieigas rado XV a. 1 p. medinę grėbliagalvę. kuri iki šiol yra vienintelė Vilniuje aptikta tokio laikotarpio grėblio galva ir galbūt seniausia Lietuvoje.

XV a. 1 p. datuojamame sluoksnyje aptikta grėblio galva – stačiakampio skersinio pjūvio, su aštuoniais (iš devynių) išlikusiais kūgio formos dantimis. Sveikiausios dantų dalies ilgis – 5,3 cm, skersmuo storiausioje vietoje – 1,9 x 1,6 cm. Išlikusios dvi stačiakampio formos (3,2 x 0,7 x 1,6 cm) skylės kotui tvirtinti. Grėblio dantys pagaminti iš uosio, galva iš gluosnio. Grėbliakotis neišliko, bet atsižvelgiant į galvos duomenis nustatyta, kad jis buvo pagamintas iš perskeltos medinės karties, viename gale padarant žiotis ir įkišant į galvoje iškaltas skyles. O tam, kad žiotys neplyštų, įprastai kotas toliau būdavo tvirtai apjuosiamas vytelėmis arba skardos lankeliu.

Pagal etnografinius duomenis grėbliai skirstomi į paprastuosius bei plačiuosius. Paprastieji (tokie kaip aptiktasis Valdovų rūmų prieigose) būdavo naudojami šienui arba nupjautai žolei grėbti ir vartyti, dirvožemiui purenti ir lyginti, taip pat lapams arba šiukšlėms grėbti. O platieji grėbliai – rugienoms grėbstyti.

http://spartacus-educational.com/MEDrake.htm

http://www.hayinart.com/000414.html

Lietuviškoje archeologinėje medžiagoje grėblių praktiškai nepasitaiko, tačiau šie dirbiniai gerai žinomi Viduramžius menančiuose kultūros paminkluose visoje Europoje. Jie plačiai naudoti ne tik kaimo vietovėse, bet ir miestų prieigose arba net ir jų teritorijose.

http://spartacus-educational.com/MEDforks.htm        

Išskirtinai daug duomenų apie viduramžiškus grėblius surinko Didįjį Naugardą (Rusija) tyrinėjantys mokslininkai. Šie dirbiniai skaičiuojami dešimtimis. Išanalizavus surinktus grėblius, paaiškėjo, kad jie savo konstrukcija visiškai nesiskiria nuo šiuolaikinių. Tačiau juos lyginant tarpusavyje pastebėta koto įstatymo, grėbliagalvės ir dantų dydžio skirtumų. Vienų grėblių kotai būdavo įstatomi taip, kaip ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptikto grėblio: į dvi grėblio galvoje padarytas angas įkišant perskeltą kartį. Kitų grėblių kotai būdavę vientisi (be įskėlimo), ir grėbliagalvėje užtekdavo vienos didesnės skylės. Skyrėsi ir grėblių galvų dydis. Jis tiesiogiai priklausė nuo dantų skaičiaus bei matmenų. Dažniausiai naudoti grėbliai, turintys 7, 6 arba 5 dantis, bet būdavo ir tokių, kurie turėdavo 3 arba 4.                

Medžiagą parengė Irena Kaminskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis, Kaišiadorys, 2006, p. 41.
Колчин Б. А. Новгородские древности. Деревянные изделия (серия Археология СССР. Свод археологических источников), т. Е1–55, Москва, 1968, c. 18, 19, 99.

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Grėblys