Savaitės eksponatas

Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Fugasinis mortyros sviedinys

Fugasinis mortyros sviedinys

XVII a. vid.
Geležies lydinys
 
Steponavičienė D. Ploto prie rūmų pietryčio kampo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita (perkasa Nr. 4 rytinio korpuso išorėje), radinio inv. Nr. 2691.
Medžiagos tyrimą atliko dr. Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. KM-105 (Vilniaus universitetas, Chemijos ir geomokslų fakultetas)
Konservavo Andrius Salys, rest. prot. Nr. 164/19205 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Valdovų rūmų teritorijoje 1997 m. atliekant archeologinius tyrimus, prie rytinio korpuso tarp gausybės radinių vienoje vietoje buvo rasta vienuolika masyvaus artilerijos sviedinio skeveldrų. Išlikusių sviedinio dalių skersmuo – apie 270 mm (10,63 colio), sienelių storis nevienodas – 19–27 mm, svoris – apie 14,25 kg. Tai pats didžiausias metalinis artilerijos sviedinys, rastas muziejaus teritorijoje. Sprendžiant iš didelio skersmens, sviedinys greičiausiai buvo skirtas mortyrai.
Mortyra (lot. mortarium – piesta, grūstuvė) – tai didelio kalibro artilerijos pabūklas trumpu, storasieniu vamzdžiu, šaudantis į antžeminius taikinius statmena 45° ir didesne trajektorija. Mortyros pradėtos naudoti XV a. kaip apgulties pabūklai įtvirtinimams apšaudyti ir griauti. Šaudant iš mortyros, nebuvo poreikio, kad sviedinys lėktų dideliu greičiu, todėl vamzdis būdavo daromas labai trumpas, kad tik tilptų parako užtaisas ir sviedinys. Tai leido turėti sąlyginai mažo svorio, bet didelio kalibro sviedinius. Žalojantis mortyros sprogstamojo sviedinio poveikis visų pirma grindžiamas sviedinio, krentančio iš didelio aukščio, mase ir jo sprogstamuoju poveikiu. XVII a. iš mortyrų daugiausia būdavo šaudoma sferiniais sprogstamaisiais sviediniais, mažiau – akmeniniais ar su visiškai metaline šerdimi. Pastarieji nebebuvo laikomi standartiniais mortyrų šoviniais ir naudoti tik retkarčiais, jei po ranka nebūdavo sprogstamųjų sviedinių.
Rastos skeveldros greičiausiai yra padegamojo – fugasinio sviedinio. Šio sviedinio paskirtis buvo padegti arba naikinti smūgio banga. Sviedinys išlietas iš ketaus, tuščiaviduris, netolygiomis sienelėmis. Nuo viršuje esančios skylės iki maždaug vidurio sienelės storis yra vienodas, o nuo vidurio į apačią palaipsniui pradeda storėti. Priklausomai nuo dydžio (mažiausias 6 colių), sviedinys viršutinėje dalyje prie skylės galėjo turėti dvi kartu su sviediniu išlietas ,,auseles“, kurios naudotos kabliams prikabinti, kad sviedinį būtų galima pakelti ir saugiai nuleisti į mortyros vamzdį. Ar tokias ,,auseles“ turėjo aptariamas sviedinys, nustatyti sudėtinga, nes išlikusios ne visos skeveldros. Vidinė artilerijos sviedinių ertmė būdavo užpildoma paraku. Sudėtimi jis šiek tiek skyrėsi nuo parako, naudoto mortyroms užtaisyti, todėl turėjo mažiau stūmimo ir daugiau gniuždymo jėgos. Padegamasis sviedinys bet kuriuo atveju po šūvio, kontakto su kietu paviršiumi dažniausiai subyrėdavo arba sprogdavo į gabalus. Kyla abejonių, ar rastas sviedinys apskritai buvo iššautas, nes skeveldros aptiktos vienoje vietoje.
Skeveldros buvo surastos XVII a. vidurio sluoksnyje ir gali būti siejamos su Vilniaus okupacijos laikotarpiu. 1655 m. rugpjūčio 8 d. į Vilnių įžygiavo Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus (1629–1676) kariuomenė. Pirmą kartą per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją buvo užimta sostinė ir pilių kompleksas. Maskvėnų kariuomenės okupacija truko šešerius metus. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad maskvėnai, praradę miestą ir vengdami kautis su gerokai gausesnėmis lietuvių pajėgomis, užsidarė Vilniaus pilyse, o juos apsupus, apimti bejėgiško įsiūčio, iš trisdešimties Aukštutinėje pilyje turėtų patrankų šaudė į viską aplink. Apie mortyras atskirai neužsimenama. Maskvėnų artilerijos taikiniais tapdavo net katalikų bažnyčios, kai kviečiant į mišias imdavo skambėti varpai. 1661-ųjų balandį, vykstant Didžiojo penktadienio pamaldoms, vienas maskvėnų paleistas sviedinys, įlėkęs pro Šv. Jonų bažnyčios langą, išlėkė į gatvę pro kitą langą, nepadaręs didesnės žalos. Dėl tokių nuolatinių apšaudymų gyvenimas sostinės centre buvo paralyžiuotas. Per mūšius nuo artilerijos ir gaisrų taip pat smarkiai nukentėjo Žemutinės pilies pastatai, katedra liko be stogo, įgriuvusiais skliautais.
 
Medžiagą parengė Andrius Salys
Konsultavo Liudvikas Vasiliauskas
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
 
Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius, 1997, p. 37.
Meilus E. „Vilniaus pilių apsiaustis ir išvadavimas iš maskvėnų (1660–1661)“ in: Kariūnas, 2007, Nr. 1 (92), p. 23–27, https://www.lka.lt/uploads/Products/product_105/2007-1(92).pdf?fbclid=IwAR2ea7QRje3j2sAdpdxOmOmFCF8yJ5laZw9gPAnQ-hrCrygwfrLBjTU_cik [žiūrėta 2022-04-18].
Meilus E. XVII a. vidurio Maskvos okupacijos Lietuvoje šaltiniai, t. 1: 1657–1662 Vilniaus miesto tarybos knyga, Vilnius, 2011, p. 7–23.
Morillon M. „The Siege Mortars and Their Related Skills during the Napoleonic Era“, in: The Napoleon Series, https://www.napoleon-series.org/military-info/organization/c_mortars.html?fbclid=IwAR053IYBwR2UxNr4FVrdT1O513xqzgJLNWE3mOMjtPsdOc5J4onmlQ9vHjc#mortars [žiūrėta 2022-03-24].
„Mortar“, in: Britannica, https://www.britannica.com/technology/mortar-weapon [žiūrėta 2022-04-18].
Semenavičius K. Didysis artilerijos menas, vertė S. Lūžys, Vilnius, 2018, p. 401–505.
Vasiliauskas L. „XVI–XVIII amžiaus artilerijos pabūklai, saugomi Lietuvos muziejuose ir privačioje kolekcijoje“, in: Archaeologia Lituana, t. 18, Vilnius, 2017, p. 130–164. 
Pradžia  |  Lankytojams  >  Savaitės eksponatas  >  Fugasinis mortyros sviedinys